Porą dešimtmečių lankome švietimo mokyklų bendruomenes. Jeigu anksčiau jas jaudino sovietmečio represijos ir jų aukos, tai dabar vyrauja mintis, kad šiais, laisvos Lietuvos laikais nereikia liesti skausmingo pokario laikotarpio ir jo aukų. Atseit, jaunajai kartai reikia daugiau saulės ir šviesos. Juk pokario laikotarpis- tai kovų už laisvę, pasiaukojimo, patriotizmo ir kitų vertybių pasireiškimo laikotarpis.
Minint Sausio 13-osios tragiškuosius įvykius, deramai pagerbiami keturiolika žuvusiųjų ir šimtai sužeistųjų. Tai teisinga ir vertinga. Bet ar to pakanka. Juk kova už laisvę prasidėjo jos netekus 1940-aisiais. Ji tęsėsi iki 1991-ųjų Sausio 13-osios ir vėliau. O ir aukos buvo šimtatūkstantinės.
Sausio 13-osios herojai yra šimtatūkstantinio aukuro šviečiantys simboliai. Aukurą turi matyti senoji karta- to aukuro dalis ir dabartinės kartos. Kad išliktų juos jungiantis ryšys.
Kovo 11-ąją džiaugiamės Nepriklausomybės atkūrimu, išmintingais tautos išrinktųjų veiksmais, įrodžiusiais pasauliui, kad lietuvių tauta ryžtingai siekia laisvės. Signatarai prisimena reikšmingus istorinius įvykius, atkuria jų detales, kritiškus momentus. Tai papildo mūsų žinias, primena laikotarpį, kai mus vienijo vienintelis tikslas- laisvė, ir jos siekėme visu savo gyvenimu.
Birželio 14-ąją- Gedulo ir Vilties dieną pagerbiamos pirmosios sovietinio teroro aukos. O apie vėlesnes-didžiąsias: 1948-ųjų gegužės 22 d. ir 1949-ųjų kovo 25 d. tremtis nieko nekalbama.
Kodėl mažai kalbame apie visas sovietmečio aukas ir jų nepagerbiame?. Juk tos aukos sudarė sąlygas jiems būti signatarais! Nei signatarai, nei Seimo nariai nepadėkojo Lietuvos Motinoms, tėvynei paaukojusioms savo sūnus partizanus, Sibiro taigoje ir Šiaurės leduose palikusioms savo tėvus ir kūdikius. Arba pačios ten likusios ir mūsų užmirštos.
Beišnykstanti vyresnioji karta mena miestelių turgų aikštėse išniekintus jaunų partizanų kūnus, sovietinių lagerių kalinius, kūdikius tremtinius, visų jų šeimas ir artimuosius. Dešimtys tūkstančių jų žuvo gimtinėje ir Sibire. Šimtai tūkstančių, grįžę iš lagerių ir tremties, savo gimtinėje pusę amžiaus buvo prislėgti, tylūs ir bebalsiai.
Reikėjo mažos laisvės kibirkštėlės, ir tie tylieji ir bebalsiai, su savo galinga laisvės troškulio aura, pasiryžę mirti, išėjo į gatves ir aikštes ir dainomis apgynė laisvę.
Taip buvo prieš dvidešimt metų.
„Ne tokios Lietuvos aš laukiau“- dabar madingi žodžiai. Taip kalbantys užmiršo arba nežino, kad už šiuos žodžius jie būtų buvę bevardžiai sovietinių lagerių kaliniai. Jie nežino kad netgi „brandaus socializmo“ metai buvo visuotino nepritekliaus metai. Kad jie negalėjo turėti daugiau, negu jiems buvo leista turėti- laisvės ir duonos.
O čia, „ne tokioje Lietuvoje“, jie patys save izoliavo nuo džiaugsmo, kurį patyrė mylintys Lietuvą, nemato to, kuo žavėjosi ir tebesižavi pasaulis- Lietuva buvo pirmoji, apgynusi laisvę patriotizmu, drąsa ir ryžtu.
Kievieną pavasarį švenčiame Velykas. O Vėlykos- tai Kančia, Mirtis ir Prisikėlimas. Tai tūkstantmečiais atšlifuotos tiesos.
Kol deramai neįvertinsime tautos Aukos, Laisvė taip pat nebus įvertinta.
Deja, dabar mūsų valstybinės institucijos nesuvokia šios tiesos ir neatsisuka į mūsų tautos praeitį. Vyrauja nuomonė, kad sovietmečio laikų problemos- jau istorija ir jas tesprendžia istorikai.
Jaunajai kartai apie pokario laikotarpį taip pat mažai kalbama, todėl jai sunku suvokti tautos netekčių mastą ir visumą, ir lengva įsisąmoninti, kad laisvė įgijama žmonių susibūrimu ir dainomis.
Netekus patriotinio jausmo, tėvynės meilės, pagarbos savo praeičiai, pradeda dominuoti materialinės vertybės, o jei jų nepakanka, nuvertinamos dvasinės vertybės, tame tarpe ir laisvė. Atsiranda nusivylimas, nepasitenkinimas ir pyktis.
Taip alinama pavienių žmonių ir visos tautos fizinė ir dvasinė sveikata.
