VORKUTA

Miestas Komijos šiaurės rytuose, apie 160 km į šiaurę nuo Šiaurės poliaračio. Tai buvo stambus Pečioros baseino anglių gavybos centras. 1922 m. Vorkutos apylinkėse pradėta akmens anglies ir naftos žvalgyba, apskaičiuoti jų ištekliai. 1929 m. būsimųjų šachtų vietoje pradėta telkti darbo jėga – kaliniai ir tremtiniai. Kasmet jų vis daugėjo. Jie statė šachtas, prie jų – koncentracijos stovyklas. Maždaug 1931 m. buvo pradėta statyti Vorkutos gyvenvietė. Ilgainiui aplink ją susiformavo ištisas šachtų ir koncentracijos stovyklų tinklas. 1933 m. pradėtos eksplotuoti akmens anglies kasyklos, 1935 m. nutiestas 80 km ilgio siaurasis geležinkelis iki Vorkutos ir Usos upių santakos. 1941 m. baigtas tiesti Kotlaso – Vorkutos geležinkelis. 1944 m. įkurtas „Vorkutaugol“ kombinatas. Per II pasaulinį karą dar buvo pastatytos 5 šachtos. Daug kalinių, atlikusių bausmes, buvo Vorkutoje paliekami tremčiai, be to, čia dažnai likdavo ir tie, kuriems paleistiems į laisvę, nebuvo leidžiama grįžti į tėvynę. Panaikinus koncentracijos stovyklas, daugelis buvusių kalinių, pasiliko dirbti kasyklose. Kai kurios kalinių įrengtos šachtos veikia ir dabar, prie jų išaugusios angliakasių gyvenvietės.

Pirmosiomis 1953 m. rugpjūčio dienomis Vorkutos lagerių kaliniai protestavo prieš nuožmų kalinimo režimą. Rugpjūčio 1 d. sukilo 29 – osios šachtos, esančios prie Jur Šoro gyvenvietės, politiniai kaliniai. Malšinant sukilimą buvo nušauta virš 50 kalinių. MVD suvestinėse buvo nurodytos 53 pavardės: 30 ukraniečių, 4 estai, 1 rusas, 2 latviai, 1 austras, 2 vokiečiai, 2 lenkai, 1 baltarusis, ir 10 lietuvių…

1992 metais šalia šių kapinių, kuriose buvo palaidoti žuvę sukilimo metu ir mirę lageryje, buvo pastatytas įspūdingas paminklas, kuris tapo visų Vorkutos kalinių, žuvusių lageriuose, atminimo ir pagerbimo simboliu. Šį paminklą suprojektavo ir pastatė skulptorius Vladas Vildžiūnas, architektai Rimantas Dičius, Vitalijus Trošinas ir Vasilijus Barminas.

Dabar yra pastatytas kapinių krašte, pagal kelią, dar vienas paminklas. Jį pastatė ukrainiečiai, gyvenantys Vorkutoje.

Vorkutos miesto pakraščiuose, aplinkui miestą, esančiose gyvenvietėse, arba tiesiog tundroje yra labai daug palaidota žmonių, nes represijų metais čia buvo apie 40 lagerių. Dėl sunkių darbo ir gyvenimo sąlygų, bei avarijų šachtose, mirdavo ir žūdavo daug kalinių. Jie buvo laidojami įvairiose vietose, dažnai laidojimo vietų ir nepažymint. Todėl po 60 – 70 metų, nustatyti laidojimų ir visų kapų vietas neįmanoma. Išlikusi tik labai maža dalis to meto kapinaičių. O jose – tik vienas, kitas kryželis, pažymintis tragedijos aukas ir vietas.

Oktiaberskyj

Pati Oktiaberskyj gyvenvietė yra jau seniai visiškai sunykusi. Daugiau kaip dešimtmetį stovėjo apgriuvę pastatai. O dabar likę tik kelių pastatų sienojai. Visų kitų namų vietoje riūgso griuvėsių krūvos…

Severnyj

Gyvenvietės kapines yra pačioje gyvenvietėje. Iš gyventojų sužinojome, kad gyvenvietės komunikacijos ir kelias eina per kapines. Pagal gyvenvietės šiluminę trasą taip pat radome kryžių. Išlikusi kapinių dalis, užžėlusi aukšta žole ir krūmais. Daug katalikiškų kryžių, išbarstytų atskiromis grupelėmis. Kryžiai yra panašūs: suvirinti iš vamzdžių, nudažyti žalsva spalva ir yra metalinės lentelės. Čia daug katalikiškų kryžių: latvių, vokiečių, tačiau daugiausia ukrainiečių. Daug kur matosi apžėlę žole kauburėliai. Kažkas neseniai nudažė visus metalinius kryžius.

Apžiūrėjome Vorkutos miesto pakraštyje esančias kapinaites, kurias vietiniai vadina „vokiečių kapais“, nes čia išlikę keli vokiečių kryžiai. Lietuviškų kapelių čia neradome. Dabar viena kapų dalis užpilta smulkia skalda ir pastatyti keli atminimo kryžiai.

Netoliese yra pastatytas paminklas žuvusiems vokiečiams. Sako, kad paminklo idėjos autorius ir vykdytojas yra Vitalijus Trošinas.

JAGJU

Tai buvusi miško kirtėjų gyvenvietė Syktyvdinsko rajone, už kokių 8 km. nuo Rudšoro. Čia yra išlikusios kapinaitės, kuriose gali būti palaidotų lietuvių ir iš Rudšoro, nes ten kapinių nebuvo.

Kapinaitės baigia sunykti. Likę tik keli provoslaviški ir pora žemėje pūvančių katalikiškų kryželių.

Mums dalyvaujant Ybo aktyvūs bendruomenės nariai prikalė lentelę su užrašu, kad čia atgulė represijų aukos. Beveik visi šios gyvenvietės žmonės buvo tremtiniai. Ar buvo jų tarpe ir lietuvių, dar informacijos neturime. Kapinių teritorija buvo daug didesnė. Miško kelias, kuris eina pro kapines yra pravažinėtas per kapines. Dar ir dabar matosi gana daug kauburėlių miško plote.