Rugsėjo 19 dieną Taline, Estijoje, įvyko Baltijos Aljanso Konferencija. Tai buvo Antroji Tarptautinė Praktinė Konferencija „Okupacijos Aukos be Sienų“ (angl. Occupation Victims Without Borders), subūrusi dalyvius iš keturių šalių – Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos. Renginys buvo skirtas pabrėžti istorijos ir atminties temas, ypač akcentuojant Sovietų Sąjungos genocido ir nusikaltimų aukų išgyvenimus, laisvės siekį ir kolektyvinės atminties puoselėjimą.

Renginys įvyko Toompea pilyje, Estijos parlamento – Riigikogu – būstinėje. Konferencijoje pranešimus skaitė Estijos teisingumo ir skaitmeninių reikalų ministrė Liisa-Ly Pakosta, Europos Parlamento narys Urmas Paet, Estijos „Murtud Rukkilille Ühing“ sąjungos pirmininkas Enno Uibo, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) pirmininkas Gvidas Rutkauskas, Baltijos Aljanso Tarptautinės Koordinacinės Komisijos (TKK) pirmininkas Jonas Jakaitis, Lenkijos tremtinių į Sibirą asociacijos atstovas Marian Macutkiewicz, Estijos „Memento“ Sąjungos pirmininkas Arnold Aljaste bei kiti dalyviai.

Konferencijoje taip pat dalyvavo bendrijos „Lemtis“ nariai: Gintautas Alekna, Gražina Žukauskienė, Eglė Stanišauskienė ir anglų kalbos mokytoja Dovilė Stapušaitytė iš Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos. Dalyviai akcentavo tarptautinio bendradarbiavimo svarbą, ypač siekiant atkreipti dėmesį į tai, kad Rusijos vykdomi nusikaltimai Ukrainoje primena sovietmečio žiaurumus, ir pabrėžė „Baltijos Aljanso“ potencialą būti atminties nešėju.

Svarbiausios konferencijos mintys:

• Atsakomybė už Sovietų Sąjungos nusikaltimus: Pabrėžta, kad nebaudžiamumas už nusikaltimus, įvykdytus 1940-aisiais ir 1950-aisiais, paskatino dabartinį Rusijos režimą tęsti nusikalstamas veikas Ukrainoje. Iškelta idėja, kad karo nusikaltėliams vieta Hagoje.
• Atminties Perdavimas Jaunajai Kartai: Išgyvenusių represijas žmonių – paskutinių liudytojų – pareiga yra perduoti savo patirtį, nes „kai atmintis trumpa, laisvė taip pat yra trumpalaikė“. Konferencijos dalyviai pristatė „gyvosios istorijos“ pamokas mokyklose, jaunimo mainus ir pilietinio ugdymo iniciatyvas, siekiant užtikrinti, kad praeities įvykiai nebūtų pamiršti.
• Žalos Atlyginimas: Talino konferencijos dalyviai parėmė peticiją, reikalaujančią, kad Europos Komisija ir Europos Parlamentas inicijuotų teisėkūros darbą, siekiant sukurti kompensavimo mechanizmą (iš Rusijos Federacijos turto, gauto iš buvusios Sovietų Sąjungos teritorijų) Sovietų teroro aukoms, įskaitant Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Ukrainos tremtinius.

Plačiau skaitykite: www.voruta.lt

Bendrija „Lemtis“, siekdama puoselėti ir išsaugoti valstybės istoriją bei pagerbti sovietų okupacijos laikotarpiu nukentėjusius lietuvius, toliau tęsia prieš daugelį metų (nuo 1989-ųjų) pradėtą darbą. Be šios bendrijos, beveik du dešimtmečius nieko nebuvo daroma tremtinių kapų paieškos, inventorizacijos ir tvarkymo srityje.

Jau 28 metus veikianti ir 50 ekspedicijų į lietuvių trėmimų ir įkalinimo vietas visoje Rusijos Federacijos teritorijoje surengusi bei darbo su švietimo įstaigomis turinti bendrija „Lemtis“, bendradarbiaudama kartu su įvairiomis institucijomis, kasmet rengia ekspedicijas į Lietuvai itin reikšmingas ir dar nelankytas trėmimų vietas. Todėl paskelbus idėją Lietuvai: „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 m.“, turėdami patirties ir kompetencijos, siekia prisidėti prie šios kilnios idėjos konkrečiais veiksmais.

Ekspedicijoje mokytojai

„Seniai ta mintis man kirbėjo – į ekspedicijas aktyviai įtraukti mokytojus. Pagalvojau, kad puikus momentas pradėti šį projektą, nes niekas kitas jaunajai kartai negali tiek perduoti ir niekas kitas tiek nekontaktuoja su jaunąją karta kaip mokytojas. Mums anksčiau nuo to reikėjo pradėti – mokytojas turėtų pamatyti tremties vietas, pajausti jų dvasią, susipažinti su kraštu, pamatyti gamtą. Todėl mūsų tikslas – iki 2025 m. suorganizuoti 7 ekspedicijas į lietuvių tremties ir kalinimo vietas Sibire (kasmet po vieną), kuriose dalyvautų bent po vieną mokytoją iš kiekvienos savivaldybės ir didesnio miesto, t. y. per 60 žmonių. Kasmet vyktų 10–12 mokytojų, kuriems vadovautų 2–3 patyrę ir žinantys tremties vietoves „Lemties“ nariai“, – projektą pristatė mažeikiškis Gintautas Alekna. Jis vienas ilgiausią veiklos stažą – 29 metus – turintis „Lemties“ bendrijos narys, teleoperatorius, fotografas, keliautojas, ekspedicijų į tremtinių vietas organizatorius ir dalyvis, kelių filmų apie tremtį autorius.

Svarbiausia ištvermė

Mokytojus, pagal objektyvius kriterijus atrinktų savivaldybių švietimo skyriai. Projekte dalyvautų istorijos, geografijos ir lietuvių literatūros mokytojai, nes tremties tema yra jų dėstomų dalykų programose. Pasak G. Aleknos, būtų gerai, kad į atrankas įsitrauktų ir mokytojų kolektyvai, ne vien švietimo skyriai. „Gal paprašysime, kad pateiktų po du kandidatus, o iš jų „Lemtis“, atrinks tinkamiausią pagal savo kriterijus – pirmiausia fizinė būklė, sveikata, ar neturi žalingų įpročių. Būtų tikslinga atrinktus pretendentus išbandyti, tarkim 30 km, žygyje su kuprinėmis, tik neaišku ar pavyks – tada atsiskleidžia ir charakteris, ir pabendravęs sužinai, kodėl nori važiuoti į ekspediciją“, – samprotauja projekto iniciatorius.

Be to, pašnekovas pažymėjo, kad tos savivaldybės, kurios prisidės prie finansavimo – ar tai valstybinių įstaigų, ar privačių įmonių, pavienių asmenų lėšomis – tai tas rajonas galės deleguoti ir daugiau vykstančiųjų, jiems bus suteikta pirmenybė vykti į ekspediciją.

Svarbiausia – kapaviečių autentiškumas

Šiemet planuojama 12 mokytojų ekspedicija į Krasnojarsko krašto ir Irkutsko srities pakraštį – tai Nižnij Ingašo ir Taišeto rajonai. Beveik visas kapines reikia aptverti (tvorų nėra arba supuvusios), pastatyti naujus kryžius, nes tremtinių statytų mažai liko. „Kadangi būsime netoli Revučio, tai būtinai turime sutvarkyti tremtinių kapines, 1990 metais pastatytą paminklą ir atminimo kryžius, kuriuos pastatė tremtinių delegacijos ir ekspedicijos. Pastebiu tremtinių kapų naikinimo tendenciją… važiuoja, tvarko, o po to tvarkymo lieka nuversti tremtinių statyti kryžiai. Jų vietoje pastato mažus kryželius. Tikslas gal ir kilnus, bet naujai pastatytas kryžius nebeturi jokios nei kultūrinės, nei istorinės vertės, o tremtinių statyti – tai kultūrinis paveldas. Mūsų tikslas – palikti autentiškas kapavietes. Jei tik galima, tai tremtinių statytą kryžių reikia išlaikyti kuo ilgiau – galima jį paramstyti, apdoroti, neišmetame ir to, kurio negalime bepakelti, padedame ant pagaliukų, kad kuo ilgiau jis laikytųsi. Nors gulintis, kad jis dar keletą metelių būtų, kol visiškai sudūlės“, – darbų planus dėsto G. Alekna. Taip pat planuojama susitikti su ten gyvenančiais lietuviais, kurie visuomet aktyviai talkina tvarkant kapus.

Informacijos apie bendrijos veiklą, misijas galima rasti tinklapyje www.lemtissibiras.lt, be to, jau dabar galima siūlyti pretendentus į kandidatus tel. 8 650 72 656 (Gintautas Alekna).

Projektui neabejingi ir istorikai

Pakalbinau keletą Mažeikių istorikų ir pasidomėjau jų nuomonės apie planuojamą ekspediciją.

„Labai pritariame šiai idėjai. Tai būtų labai vertinga patirtis. Būtų vertinga panaudoti informaciją ir pamokų metu. Kalbant apie valstybei skaudžius įvykius pamokos metu gimnazistams norisi ir patiems prie jų prisiliesti ir pajusti… Ruošiantis ekspedicijai būtų labai naudinga ir įdomu save išbandyti tik neaišku, kaip suaugę ir prie komforto pripratę žmonės galėtų ištverti žygio sunkumus… Problema – mokytojai jau nebe jaunuoliai – tad ekspedicijos turėtų būti paprastesnės…“, – teigia Gabijos gimnazijos istorijos mokytojai.

Merkelio Račkausko istorijos mokytoja ekspertė Silva Paulauskienė, kuri yra tremtinių anūkė, sako: „Puiki ir sveikintina gerb. G. Aleknos idėja į šią veiklą įtraukti mokytojus. Tai unikali galimybė tiesiogiai prisiliesti prie skaudžios mūsų krašto istorijos. Mokytojų ekspedicijose įgyta patirtis būtų didelis indėlis į jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymą, mokytojo profesijos prestižo kėlimą. Kaip solidžiai mokinių akyse turėtų atrodyti mokytojas, kuris pamokoje kalbėdamas apie tremtį galėtų pasakyti: „aš buvau ekspedicijoje Sibire, aš mačiau lietuvių tremties ir įkalinimo vietas, aš sutvarkiau tremtinio kapą…“ . Drįstu garantuoti, kad mokytojų, norinčių dalyvauti šiame projekte, bus daug“.

Korbikas 1990 m.

Kasdien apie 1918-ųjų Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto gimimo istoriją girdime per radiją, televiziją, skaitome spaudoje. Per tą šimtmetį būta visko: gėrio ir blogio. Visos šimtmečio kartos turi galybes įvairiausių prisiminimų.

Minint Sausio 13 šv. mišių metu Vilniaus arkikatedroje, tremtinių navoje, Felicija Kazlėnienė, pamačiusi Švč. Marijos statulą, parvežtą iš Sibiro tremtinių kapų, po mišių mintimis iškeliavo į 1989-uosius metus, kada jos vyras Rimantas Kazlėnas pradėjo organizuoti ekspedicijas į Sibirą lietuvių tremtinių takais, kaip jo iniciatyva buvo inventorizuojamos ir tvarkomos tremtinių kapinės. Taigi tremties ir rezistencijos laikmetis Lietuvos šimtmetyje jai neužmirštamas, nes kartu su vyru lankė tremtinių kapines nemažai metų. Paprašyta, man, savo kraštietei žemaitei, daug papasakojo…

Kelionės patirtis po Sibiro tremties vietas, fiksuojant sparčiai nykstančias kapines, kryžius, paminklus, rašytinius liudininkų parodymus, Sibire gyvenusių ir tebegyvenančių lietuvių likimai, lietuviškų kapinių ir jose dar esančių kapų būklė yra užfiksuota operatoriaus Gintauto Aleknos, LEMTIES bendrijos nario, videofilmuose, nuotraukose, Antano Sadecko knygų trilogijoje, kurią tremtinys Juozas Arlauskas pavadino Sibiro simfonija. Apie tai savo apybraižose, straipsniuose rašė R.Kazlėnas, irgi priklausęs LEMTIES bendrijai, tiriančiai Sibiro tremtinių kultūrinį palikimą. Felicijai, laikančiai amžinybėn išėjusio Rimanto rašinius, nuotraukas, tremtinių laiškus, nesunku prisiminti ir paminėti kai kuriuos įvykius, sutapimus.

Manzurka 1989 m Akelaičio kapas

Vienas iš jų – tai knygnešio Juozo Akelaičio gyvenimo epopėja. Jis patyrė dvigubą tremtį už Lietuvos švietimą, spaudą: 1901 m. carizmo, 1949 m. bolševizmo laikais. Sutapimas, kad buvo ištremtas į tą pačią Manzurkos vietovę Sibire. Mirė būdamas 69 metų. Felicija apie J. Akelaitį prisiminė pirmiausiai, mat ekspedicijos metu Manzurkos kapinaitėse atsidūrė jo mirties dieną – liepos 29-tą, turėdami iš Lietuvos senas nuotraukas, kapinių schemą. Prie J. Akelaičio kapo gulėjo nuvirtęs maumedžio kryžius, greta matėsi keturių palaidotų lietuvių kauburėliai. Ekspedicijos dalyviai sutvarkė kapelius, paminėjo mirusiuosius, jaunimas prie trispalvės padeklamavo poeto tremtinio Jono Greičiūno baladę, skirtą knygnešiui J. Akelaičiui. Nuvirtusį kryžių parsivežė į Lietuvą, kaip kultūros paveldą. Kryžių Sibire padarė tremtinys Lietuvos karininkas Mykolas Dabulevičius. 1990 metais Kaune Petrašiūnų kapinėse įvyko iškilmingas J. Akelaičio palaikų perlaidojimas. Radiofikuotoje aikštelėje aidu atlėkė mėgstamiausių knygnešio J. Akelaičio dainų Maironio „Oi neverk, matušėle „ ir „Po dykim stepiam zabaikalje…“ žodžiai , kurias jis dainuodavo būdamas caro tremtinys Sibire, ilgėdamasis gimtųjų namų Paežeriuose.

Tais pačiais metais vyko ekspedicija su moksleiviais į nežinomą šalį Chakasiją, į kurią 1948 metų gegužę ginkluoti enkavedistai, stribų padedami, 58 gyvulinių vagonų ešalonu ištrėmė dzūkus. Jie atsidūrė dar visiškai tuščioje taigoje, iš kur sunkiausia pabėgti. Čia dzūkai guldė didžiulius kedrus ir maumedžius ir plukdė juos upėmis. Iškankinti bado, ligų, parazitų vieni dzūkai mirdavo, kiti jiems taigoje statydavo kryžius.

Saraloje pas ekspedicijos dalyvius susirinko daug lietuvių. Buvo gražus vakaras. Ir dabar Felicija prisiminė, kaip graudinosi klausydamosi dzūkų dainų apie partizanų meilę savo tėvynei, apie Pušelę (Albiną Neifaltienę, Dainavos apygardos partizanę), žuvusią Kalniškės miške. Sibire užsikonservavo anų laikų lietuvio kultūra, kuri mirė kartu su žmonėmis ir senais sulūžusiais mediniais kryžiais.

Įspūdį paliko ir Korbiko kapinės. Apie jas Antano Sadecko knygoje „Obels žiedų ašaros“ taip parašyta. „ Už duobėto kelio prieš mus atsivėrė platus slėnis, žalia pieva. Joje nedidelė aukštumėlė, aptverta medine tvora. Ir aukšti vartai, ir kryžius virš jų. Už tvoros kapinės. Čia viskas suderinta: puošnūs žmogaus rankomis padaryti ir nuolat prižiūrimi kryžiai, keletas medžių ir laukinių gėlių žiedais pasipuošusi pieva. Kapinių viduryje – Švč. Marijos statula, tik ką nudažyta baltais aliejiniais dažais. Klasikinis veidas švyti taurumu. Lengvai krinta drabužių klostės. Jas praskyrusios rankos sužalotos metų naštos. Taip pat sužaloti drabužiai. Atsivėrusios statulos žaizdos laukia mūsų pagalbos. Turbūt kažkada prieš pusšimtį, gal keturiasdešimt metų, daugelis lietuvių kapinių ant sopkų viršūnių atrodė taip didingai. Mažne ant visų kryžių užrašai: tremtinys, lietuvis, tremtinė, lietuvė. O dabar? Dabar nemanau, kad yra kitos tokios kapinės, kokias radome Korbike, netoli Krasnojarsko. Taip pat nemanau, kad yra kitos tokios kapinės Sibire, kokias radome Zimoje, Novoiljinske, Ilkoje. Tik ten stovi metaliniai kryžiai, išpuošti ornamentais. Jų betoniniai antkapiai gražios formos, su rūtų šakelėmis šonuose ir įdubusiais ar iškilusiais kryžiais viršuje.

Paniekinti, sunkaus darbo išvarginti, alkani tremtiniai sukūrė paminklus, vertus jų kančių.

Mes būkime jų verti ir išsaugokime juos.

Tai šitą Švč. Marijos skulptūrą, parvežtą iš Korbiko, kaip kultūros paveldą, aukštų bažnyčios hierarchų pašventintą ir įstatytą į Vilniaus arkikatedros tremtinių navą, ir glostė akimis Felicija Sausio 13-tą šv. mišių metu.

Korbikas 1990 m.

Pasirodo, A. Sadecko paminėtoje knygoje yra svarbių fragmentų apie tą skulptūrą: ji buvo remontuojama, dažoma ir kitaip prižiūrima, ir ten gyvenę lietuviai nepageidavo, kad ji būtų išgabenta į Lietuvą. Bendrija LEMTIS daug metų lankė Korbiko kapines ir stebėjo skulptūros būklę. Kai reikėdavo paremontuoti, net finansiškai padėdavo vietiniams lietuviams. Per pokalbį su su G. Alekna apie LEMTĮ sužinojau, kad jiedu su A. Sadecku lankė Korbiką 1990, 1997, 2000, 2007 metais du kartus. Lankė ir vėliau, bet Švč. Marijos skulptūra jau buvo pargabenta, o vietoj jos pastatyta kita.

1991 metais Felicija su ekspedicija lankėsi Bijske, Altajaus krašte. Čia susitiko su rusų kalbos mokytoja Marija Ugianskaite-Lotinova, tremtine tapusia devynerių metų. Ji Felicijai papasakojo apie savo kilmingą giminę, apie senelę Kiaunorienę, palaidotą Kiaunorių bažnyčios šventoriuje (Kelmės r.). Rodydama savo tėvų kapą, prasitarė, kad greta palaidotas žymus Lietuvos diplomatas. Taigi Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Donato Malinausko kapą pasisekė rasti greičiau. D. Malinauskas buvo vienas iš pirmųjų lietuvių politinių veikėjų Vilniuje ir Vilniaus krašte. Lietuvybės dvasios įgavo iš motinos, kuriai įtakos turėjo jos dėdė, Adomo Mickevičiaus mokinys ir Lietuvos patriotas Bernardas Kęstutis Gediminas iš Alovės.

D. Malinauskas mokėsi Vilniuje, Minske, Galicijoje. 1890 m. įstojo į Taboro žemės ūkio akademiją Čekijoje. Sugrįžęs į Lietuvą ir apsigyvenęs Vilniuje įkūrė slaptą draugiją lietuvybei gaivinti. 1922-1923 metais buvo nepaprastasis pasiuntinys Čekijoje, 1931 m. nepaprastas pasiuntinys ir įgaliotas ministras Estijoje.

1991 m. ekspedicijos dalyviai, lankydami diplomato apleistą kapą Sibiro žemėje, neįtarė, kad čia ilsisi Lietuvos signataras. Tik po metų Lietuvos televizijoje parodžius ekspedicijos videofilmą (operatorius mažeikiškis G. Alekna), atsiliepė D. Malinausko vienintelis gyvas šeimos narys – anūkas Tadas Stoma. Jam buvo žinoma, kad 1941 m. birželio 14 d. garbaus amžiaus signataras kartu su žmona Sofija ir dviem seserimis išvežtas į Altajaus kraštą iš Alvito dvaro (Vilkaviškio apskritis), tačiau tolimesnis jo likimas buvo nežinomas. 1993 m. birželio 14 d. palaikai perlaidoti Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios šventoriuje.

Baigdama prisiminimus, F. Kazlėnienė įtikino, kad jau pirmosios ekspedicijos parodė mūsų tautos netektis ir kančias. Todėl daug metų lankė tremtinių kapines, jas tvarkė. Iš ten likusių dar gyvų tremtinių girdėjo daug malonių padėkos žodžių, matė jų geras akis, suprato esą jiems reikalingi. Taip yra iki šiol.

Po pokalbio, susipažinus su A. Sadecko knygomis, turtingomis nuotraukų, minčių, kad senaties tam nėra, nedaug išviešinta faktų, dokumentų, sąžiningai neatskleista trėmimų psichologija, prisipažinau pritarianti, kad trylika metų ( 1940 – 1953) vyko planingas tautos genocidas.

Džiaugiamės Lietuvos valstybės atkurta nepriklausomybe, Vasario 16 Aktu, rodomu sostinėje, nors penkeriems metams parvežtu iš Vokietijos.

Branginkime savo Tėvynę pelningai. Visi.

VORKUTA

Miestas Komijos šiaurės rytuose, apie 160 km į šiaurę nuo Šiaurės poliaračio. Tai buvo stambus Pečioros baseino anglių gavybos centras. 1922 m. Vorkutos apylinkėse pradėta akmens anglies ir naftos žvalgyba, apskaičiuoti jų ištekliai. 1929 m. būsimųjų šachtų vietoje pradėta telkti darbo jėga – kaliniai ir tremtiniai. Kasmet jų vis daugėjo. Jie statė šachtas, prie jų – koncentracijos stovyklas. Maždaug 1931 m. buvo pradėta statyti Vorkutos gyvenvietė. Ilgainiui aplink ją susiformavo ištisas šachtų ir koncentracijos stovyklų tinklas. 1933 m. pradėtos eksplotuoti akmens anglies kasyklos, 1935 m. nutiestas 80 km ilgio siaurasis geležinkelis iki Vorkutos ir Usos upių santakos. 1941 m. baigtas tiesti Kotlaso – Vorkutos geležinkelis. 1944 m. įkurtas „Vorkutaugol“ kombinatas. Per II pasaulinį karą dar buvo pastatytos 5 šachtos. Daug kalinių, atlikusių bausmes, buvo Vorkutoje paliekami tremčiai, be to, čia dažnai likdavo ir tie, kuriems paleistiems į laisvę, nebuvo leidžiama grįžti į tėvynę. Panaikinus koncentracijos stovyklas, daugelis buvusių kalinių, pasiliko dirbti kasyklose. Kai kurios kalinių įrengtos šachtos veikia ir dabar, prie jų išaugusios angliakasių gyvenvietės.

Pirmosiomis 1953 m. rugpjūčio dienomis Vorkutos lagerių kaliniai protestavo prieš nuožmų kalinimo režimą. Rugpjūčio 1 d. sukilo 29 – osios šachtos, esančios prie Jur Šoro gyvenvietės, politiniai kaliniai. Malšinant sukilimą buvo nušauta virš 50 kalinių. MVD suvestinėse buvo nurodytos 53 pavardės: 30 ukraniečių, 4 estai, 1 rusas, 2 latviai, 1 austras, 2 vokiečiai, 2 lenkai, 1 baltarusis, ir 10 lietuvių…

1992 metais šalia šių kapinių, kuriose buvo palaidoti žuvę sukilimo metu ir mirę lageryje, buvo pastatytas įspūdingas paminklas, kuris tapo visų Vorkutos kalinių, žuvusių lageriuose, atminimo ir pagerbimo simboliu. Šį paminklą suprojektavo ir pastatė skulptorius Vladas Vildžiūnas, architektai Rimantas Dičius, Vitalijus Trošinas ir Vasilijus Barminas.

Dabar yra pastatytas kapinių krašte, pagal kelią, dar vienas paminklas. Jį pastatė ukrainiečiai, gyvenantys Vorkutoje.

Vorkutos miesto pakraščiuose, aplinkui miestą, esančiose gyvenvietėse, arba tiesiog tundroje yra labai daug palaidota žmonių, nes represijų metais čia buvo apie 40 lagerių. Dėl sunkių darbo ir gyvenimo sąlygų, bei avarijų šachtose, mirdavo ir žūdavo daug kalinių. Jie buvo laidojami įvairiose vietose, dažnai laidojimo vietų ir nepažymint. Todėl po 60 – 70 metų, nustatyti laidojimų ir visų kapų vietas neįmanoma. Išlikusi tik labai maža dalis to meto kapinaičių. O jose – tik vienas, kitas kryželis, pažymintis tragedijos aukas ir vietas.

Oktiaberskyj

Pati Oktiaberskyj gyvenvietė yra jau seniai visiškai sunykusi. Daugiau kaip dešimtmetį stovėjo apgriuvę pastatai. O dabar likę tik kelių pastatų sienojai. Visų kitų namų vietoje riūgso griuvėsių krūvos…

Severnyj

Gyvenvietės kapines yra pačioje gyvenvietėje. Iš gyventojų sužinojome, kad gyvenvietės komunikacijos ir kelias eina per kapines. Pagal gyvenvietės šiluminę trasą taip pat radome kryžių. Išlikusi kapinių dalis, užžėlusi aukšta žole ir krūmais. Daug katalikiškų kryžių, išbarstytų atskiromis grupelėmis. Kryžiai yra panašūs: suvirinti iš vamzdžių, nudažyti žalsva spalva ir yra metalinės lentelės. Čia daug katalikiškų kryžių: latvių, vokiečių, tačiau daugiausia ukrainiečių. Daug kur matosi apžėlę žole kauburėliai. Kažkas neseniai nudažė visus metalinius kryžius.

Apžiūrėjome Vorkutos miesto pakraštyje esančias kapinaites, kurias vietiniai vadina „vokiečių kapais“, nes čia išlikę keli vokiečių kryžiai. Lietuviškų kapelių čia neradome. Dabar viena kapų dalis užpilta smulkia skalda ir pastatyti keli atminimo kryžiai.

Netoliese yra pastatytas paminklas žuvusiems vokiečiams. Sako, kad paminklo idėjos autorius ir vykdytojas yra Vitalijus Trošinas.

JAGJU

Tai buvusi miško kirtėjų gyvenvietė Syktyvdinsko rajone, už kokių 8 km. nuo Rudšoro. Čia yra išlikusios kapinaitės, kuriose gali būti palaidotų lietuvių ir iš Rudšoro, nes ten kapinių nebuvo.

Kapinaitės baigia sunykti. Likę tik keli provoslaviški ir pora žemėje pūvančių katalikiškų kryželių.

Mums dalyvaujant Ybo aktyvūs bendruomenės nariai prikalė lentelę su užrašu, kad čia atgulė represijų aukos. Beveik visi šios gyvenvietės žmonės buvo tremtiniai. Ar buvo jų tarpe ir lietuvių, dar informacijos neturime. Kapinių teritorija buvo daug didesnė. Miško kelias, kuris eina pro kapines yra pravažinėtas per kapines. Dar ir dabar matosi gana daug kauburėlių miško plote.