Apie ką pagalvojate kai perskaitote antraštę „Geras darbas“ skelbimų laikraštyje ar skelbimų portale?

Žiniatinklio paieškos sistemoje įvedžiau frazę „geras darbas“ ir gavau labai daug informacijos apie tai: karjera, geri pinigai, didelis atlyginimas, darbo birža, 500 eurų ir kitais panašiais žodžiais. Tai kas tas geras darbas? Atsakymas lyg ir aiškus - tai didelis atlyginimas, geri darbdaviai, karjera... Bet aš turiu ir kitą atsakymą.

Rugpjūčio mėnuo. Šeštadienis. Jokių planų savaitgaliui. Skambutis. Už poros valandų, su šeima jau kelyje į Mažrimaičius, Pagėgių savivaldybėje, Tauragės apskrityje, netoli Vilkyškių miestelio įsikūrusį kaimelį, su keliomis sodybomis.

Apie šią vietovę informacijos nėra labai daug. Štai Vytenio ir Junonos Almonaičių knygoje „Šiaurės Skalva. Keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas“ pasakojama, kad Mažrimaičiai – tai vietovardis kilęs iš populiarios tuo metu pavardės Mažrimas arba Mažrimaitis. Seniausias šaltinis, kuriame minimas šis kaimas tai 1665-ųjų Ragainės apskrities žemėlapis. Knygoje taip pat rašoma, jog 1736 m. Mažrimaičiuose gyveno dvi vokiečių kolonistų šeimos (Günther, Meyer), valdžiusios apie 40 hektarų žemės. Knygos autoriai apie ten gyvenusius lietuvininkus duomenų nerado, manoma jog jie išmirė maro metu. Vokiečių kalba Mažrimaičiuose buvo kalbama gan ilgai, dar XX a. pradžioje ją, šiose vietovėse, naudojo apie keturi penktadaliai visų gyventojų.

Šiaurinė Mažrimaičių dalis, pailgu gūbriu ribojasi su Jūros pakrante. Pasak minėtos knygos gubrys sudarytas iš penkių kalvų, iš kurių šiauriausia vadinama Laumių kalnu. Knygos autoriams nekyla abejonių jog tai alkakalnis, buvusi skalvių šventvietė. Knygoje minimas ir padavimas, „laumės ir barzdukai daug daugiau mėgsta buvoti Vilkiškių apylinkėj, negu kur kitur. Mat jų viešpatė deivė Laima turėjo čia pat Rambyne savo gyvenamą vietą“. Tačiau „kai geležimis apsišarvoję vokiečių raiteliai per Nemuną perėjo ir šventosios aukų ugnies vietoj statė kryžių, paliko Laima šventą dievų Rambyno kalną. Verkdama ir skųsdamasi, iškeliavo su savo padėjėjomis į Jūros paupio nuošalią vietelę. Tai tylus ir gražus medžiais apaugęs kalnelis, kuriame yra Mazurmačių apylinkės kapeliai“.

Netoli minėto gūbrio ir įsikūrė mūsų stovykla. Skirtingų profesijų, iš skirtingų organizacijų ar bendrijų susibūrusi stovyklautojų grupė - nedidelė,  tačiau šios grupės ketinimai dideli. Pastovyklauti, pabendrauti ir padaryti tikrai gerą darbą atvažiavo bendrijos „Lemtis“ narys, projekto „Atkaklumo galia“ nariai bei Šaulių sąjungos Šiaulių apskr. gen. P.Plechavičiaus 6-osios rinktinės šaulys su šeima.  Pirma užduotis išžvalgyti teritoriją ir rasti prie upės, beveik ant skardžio, padavime minėtas, tačiau dabar jau sunykusias kapinaites.  Šiek tiek paėję miško brūzgynais apžėlusiu takučiu vingiuojančiu palei upę radome mirusiųjų poilsio vietą. O gal tai buvusios kapinaitės? Nes pagalvojus apie kapines pats pirmas vaizdas galvoje tai tvarkingai eilėmis išsidėstę paminklai, kryžiai, antkapiai, daug gėlių, kur ne kur triūsiantys žmonės tvarkantys savo artimųjų amžino poilsio vietą. O čia nieko panašaus: tarp žolių ir šakų styro anksčiau tvora vadinti betoniniai stulpai, vietomis dar galima pamatyti iš po miško augmenijos kyšančius antkapius, suskilusį kryžių ar ne savo vietoje atsidūrusį nedidelį paminklą. Regis čia ne tik mūsų motinos gamtos padirbėta, iškasinėti kapai, nuo skardžio nuridentas kryžius ar ne savo vietose gulintys paminklai – mūsų civilizacijos atstovų rankų darbas.

Taigi čiupome dalgius, kirvius, kastuvus ir pradėjome plušėti. O darbo tikrai daug. Reikėjo dalgiu nupjauti susipynusią miško žolę, iškirsti krūmelius ir krūmus, sutvarkyti tikriausiai audros nulaužtą gluosnio šaką, pastatyti į vietą sulankstytas metalines tvoreles, pastatyti į vietą vieną kitą nuverstą paminklą. Šitaip dirbant net nepajutome kai saulutė nusirito vakarop ir pradėjo temti, tačiau kapinaitėse atvirkščiai –šviesėjo. Ore pleveno tyla ir ramybė. Išeinant jaučiau padėką mirusiųjų, tačiau tuo pačiu kankino ir vienas klausimas. Kapinaičių egzistencija pratęsta, bet juk ne amžiams, o kas toliau? Negi po šimto ar tūkstančio metų apie šią vietą ateities kartos žinos tik iš rašytinių šaltinių, o tokio paminklo kaip ir nebebus.

Apibendrinimas. Būtent taip aš suprantu atsakymą į klausimą „kas yra geras darbas?“. Asmeninė nauda, kurią gavau tai nemokamos fizinės ir psichologinės sveikatos.  Mes, čia buvę ir patyrę gero darbo džiaugsmą, sutarėme, kad ir kitais ir dar kitais metais darysime panašias ar net didesnio masto stovyklas. Geras pavyzdys užkrečia.

 

Dekojame dr. Doc. Vyteniui Almonaičiui už suteiktą vertingą informaciją.

 

Naudota literatūra:

  1. http://lt.wikipedia.org/wiki, Vilkyškiai. (tiksli nuoroda: http://lt.wikipedia.org/wiki/Vilky%C5%A1kiai )
  2. Almonaitis, Vytenis. Almonaitienė, Junona. Šiaurės Skalva. Keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas. Kaunas: Keliautojo žinynas, 2007. P. 159

Parašė Zigmantas Račkauskas