Neseniai lankydamasis Šiauliuose įsigijau “Aušros” muziejaus išleistą kuklią knygutę “Emilija Putvinskienė ATSIMINIMAI”. Ši garbi moteris, Vlado Putvinskio-Pūtvio žmona ir bendražygė, tiek daug nuveikė lietuvybės labui niūriuoju carinės priespaudos laikotarpiu ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais! Ir kaip skaudžiai nukentėjo, kaip buvo paniekinta ji ir jos šeima sovietinio okupanto, o tiksliau sakant rusiškojo imperializmo.

Likimas taip lėmė, kad su Emilija Putvinskiene ir vieno iš jos sūnų Vytauto šeima, kurią sudarė 5 žmonės, 1941 m. teko vykti tremtin viename ešelone, plaukti vienoje baržų vilkstinėje Vyčegdos upe. Kito sūnaus Stasio šeima (4 žmonės) tuo metu tvankiame vagone buvo vežama tremtin į Altajų, vėliau pateko Jakutijon, prie Laptevų jūros.

Emilijos Putvinskienė sūnūs, atskirti nuo šeimų, žuvo Gulago džiunglėse. Stasys, buvęs Lietuvos žemės ūkio ministras, 1942 m. mirė Gorkio kalėjime. Vytautas tais pačiais metais sušaudytas Kraslago „sostinėje“ Kanske. Tai skaudus Maskvoje suplanuoto, tikslingai vykdyto tautiškai susipratusių ir lietuvišką valstybingumą puoselėjusių asmenų naikinimo pavyzdys.

Senoji Putvinskienė ratinio garlaivio traukiamose baržose plaukė nežinomybėn drauge su sesėmis ir broliais žemaičiais iš Kelmės, Raseinių, Tauragės, Šilalės, Palangos, Kretingos, Plungės, Telšių, Skuodo apylinkių. Buvo jai apie ką su likimo draugais pasikalbėti, pasidalinti nelinksmais pamąstymais. Kelionės vargais dalinosi Kelmės dvaro savininkė Gruževskienė su dukterimis (kas mirė: Gruževsk. ar jos dukra? mirė pirmaisiais tremties metais), dailininkė iš Tytuvėnų Zofija Riomerienė su vyru (kas mirė: Sofija ar jos vyras? mirė 1942 m.), Laukuvos gimnazijos steigėjas ir pirmojo jos pastato fundatorius vaistininkas Simonas Gaudiešius, kamputyje glaudėsi vienišas kaip pirštas, be mažiausio daiktų ryšulėlio grafas Jurgis Pliateris iš Švėkšnos (mirė 1942 arba 1943 metais). Paminėtina toje pačioje baržos vilkstinėje plaukusi ir tais laikais dar nežinomo, o vėliau išgarsėjusio Lietuvos rezistentų vyriausiojo vado generolo Jono Žemaičio sesers Kotrynos Juškienės-Žemaitytės 5 asmenų šeima. Be šių žymesniųjų tautiečių tuomet tremtin vyko dar apie 1500 mažiau žinomų, pasimetusių ir suvargusių asmenų. Tremtiniai buvo grupelėmis išbarstyti išilgai Vyčegdos upės krantų.

Emilija Putvinskienė ir jos sūnaus šeima (marti Elena su trimis sūnumis ąžuoliukais Algiu, Tautvilu ir Vyteniu bei dukterimi Giedre) buvo išlaipinti Vyčegdos vidurupyje, Ust Lekčimo (tardavome „Lokčimo“) gyvenvietėje. Čia kadaise buvo blogą vardą turėjęs lageris, išsidėstęs žemame smėlėtame Vyčegdos krante. Gyvenvietę ir žmones kamuodavo kasmetinio pavasarinio polaidžio vandenys. Susisiekimas su rajono centru ir apylinkės pilkais kaimeliais – itin nepatogus.

Prastas Ust Lekčimo vardas pasiteisino: iš 147 išlaipintų tremtinių per pirmus 4 tremties metus mirė 67 žmonės (45,5%), kai tuo tarpu kitose tremtinių apgyvendintose vietovėse mirtingumas siekė 26,5% (vidurkis).

Kas norėtų sužinoti apie tremtinių gyvenimą Ust Lekčime iš pirmųjų šaltinių, turėtų susirasti Marijos Garbačiauskienės-Skipitytės knygą „Jei laimė nebūtų lydėjusi...“. Tai viena iš pirmųjų knygų tremties tema, išėjusi kartu su Dalios Grincevičiūtės knyga.

1941 m. gruodžio mėn. Ust Lekčimo gyvenvietės viršininkas sukvietė tremtinius ir įsakė aukoti šiltus daiktus frontui. Atsistojo Emilija Putvinskienė ir pareiškė, kad tremtiniai yra beturčiai ir neturi ką atiduoti. To užteko, kad jos pasakymas būtų perduotas organams. Net du kartus buvo atvykę tardytojai jos apklausti, o trečią kartą, 1942 m. gegužės 19 d., p. E. Putvinskienę išsivežė du ginkluoti enkavedistai. Nuo tos dienos apie jos likimą nei artimieji, nei kiti Ust Lekčimo lietuviai nieko negirdėjo. Sklandė gandai, kad ją nušovė dar kateryje, kuriuo buvo etapuojama į Syktyvkarą, kad mirė Verchnyj Čiovo lageryje (šiandien – tai Syktyvkaro priemiestis). Politinės kalinės E. Putvinskienės bylos Lietuvos archyvuose nėra, nėra jos ir Syktyvkare. Jau pertvarkos laikais syktyvkarietis Algirdas Šerėnas, knygos „Vorkutos mirties lageriai“ autorius, rado Syktyvkaro civilinės metrikacijos biure įrašą, kad 1942 m. liepos 30 d. E. Putvinskienė mirė nuo bendro senatvinio išsekimo. Jai buvo 67 metai. Taigi nuo arešto dienos iki mirties dienos praėjo 2,5 mėn. Spėtina, kad mirė Syktyvkaro kalėjime, dar neteista, nes nėra bylos, o be teismo nuosprendžio į lagerius paprastai netremdavo. Tiesa, būta išimčių. Be teismo į lagerius pateko visi 1941 m. nuo šeimų atskirti vyrai (Rešotų atvejis) ir kariškiai (Norilsko ir Lamo lageriai).

Putvinskių šeimą ir toliau persekiojo nelaimės. 1943 m. pavasarį grybais apsinuodijo ir mirė senosios Putvinskienės marti Elena ir du jos jaunesnieji sūnūs: 9 metų Vytenis ir penkiametis Tautvilas. Našlaičiais liko vyriausias sūnus dvylikametis Algirdas ir devynerių duktė Giedrė. Pasakojama, kad jie neišpasakytai vargo.

Pokaryje Kelmės apylinkės Šaltinių pradžios mokykloje mokytojavo Povilas Lideika. Vietiniame pašte jis aptiko besimėtančius laiškus, rašytus savo pirmtakui mokytojui Antanui Tamošiūnui, pasitraukusiam į Vakarus. Laiškai buvo iš Ust Lekčimo. Likusieji gyvi Putvinskių vaikai šaukėsi giminaičio pagalbos. Laiškus P. Lideika perdavė kitam Putvinskių giminaičiui iš Kelmės Mačiuliui, o šis savo ruožtu juos perdavė kauniečiams gydytojams Marijai ir Juozui Nemeikšoms, Putvinskių šeimos draugams. Tie pasitelkė į pagalbą Antaną Zmuidzimavičių ir rūpinosi našlaičių pervežimu. Pastangos davė vaisių ir vaikai parvyko į tėvynę. Algis prisiglaudė pas Zmuidzinavičius, Giedrė – Vilniuje, žinomo pedagogo Gučo šeimoje.

Likimo ironija, kad užaugęs Algis Putvys (ar Putvys ar Putvinskis?) tarnavo sovietų kariuomenės Vidaus reikalų ministerijos padalinyje, saugojusiame moterų lagerį Omske, kuriame kalėjo ir nemažai lietuvių. Tik tiek tegalėjo joms padėti, kad išsiųsdavo į Lietuvą per spygliuotą tvorą permestus jų laiškus.

Šių eilučių autorius, 1991 m. keliaudamas savo jaunystės takais Komijoje, užsuko ir į Ust Lekčimą. Buvau labai nemaloniai nustebintas, radęs visiškai sunaikintas gyvenvietės kapines, kuriose buvo palaidota ir apie 70 tautiečių. Per jas nutiestas asfaltuotas kelias, sandėliuojama skalda, pristatyta sandėliukų, sodinamos bulvės. Tai padaryta neatsižvelgiant net į tai, kad Ust Lekčime tebegyvena kelios lietuvių šeimos, kurių tėvai buvo palaidoti tose kapinėse. To jau man buvo per daug! 1994 m., pasitelkęs į pagalbą Birutą Bundzinskienę, gimusią tose vietose tremtinių šeimoje, atvykome į Ust Lekčimą ir pastatėme paminklėlį – atminimo ženklą. Birutos seneliai taip pat buvo palaidoti tose kapinėse.

Paminklėlį gražiai prižiūri Ust Lekčime tebegyvenantis 1941 m. tremtinys Vaclovas Zubys. Jis aptvėrė jį tvorele, apsodino berželiais, kasmet prisodina gėlių.

Kelmės rajono Šilo Pavėžupio kapinaitėse pastatytas paminklas-kenotafas atminti Putvių- Putvinskių šeimos nariams, žuvusiems tremtyje, lageriuose, kalėjimuose. Tesiilsi ramybėje!

 

Rimvydas Racėnas