Sibiras – atšiauri, neaprėpiama, bet labai turtinga Rusijos teritorija – lietuviui asocijuojasi su tragedija, skausmu, vergo darbu ir begaliniu Tėvynės ilgesiu. Atrodytų, dėkui Dievui, pagaliau mūsų ten nebeliko... Arba jei liko, tai pavieniai, dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalėję grįžti į Tėvynę. Tačiau net ir dabar, praėjus daugiau nei pusei amžiaus nuo okupanto vykdyto mūsų tautos genocido, lietuviai važiuoja į Sibirą. Savo noru. Kartais net savo lėšomis. Paklauskim, kodėl? Paklauskim, ko? Gal geriau būtų viską pamiršti ir nė akies krašteliu nežvilgtelti Rytų pusėn?

Su pastarosiomis mintimis niekaip nesutiks nei buvę tremtiniai, politiniai kaliniai, nei jau 20 metų dirbančios bendrijos „Lemtis“ nariai ir jų vadovas Antanas Sadeckas. Mat Sibire likę tūkstančiai lietuvių tremtinių ir politinių kalinių kapų. „Tai lietuvių tautos genocido įrodymas, taip pat ir nacionalinio lietuvių paveldo dalis, – sako Antanas Sadeckas. – Turime inventorizuoti visas išlikusias lietuvių tremtinių ir politinių kalinių kapines bei užfiksuoti jas foto ir vaizdo medžiagoje.“

 

Valstybių susitarimas

 

Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos, SSRS pareigų perėmėjos, Vyriausybės yra parengusios susitarimą „Dėl karių ir civilių karo ir represijų aukų kapaviečių“. Antrajame šio susitarimo straipsnyje numatoma, kad „šalys imasi priemonių surasti, įrengti, saugoti, prižiūrėti ir tvarkyti kapavietes, esančias šalių valstybių teritorijose, tvarkyti jų apskaitą, taip pat spręsti klausimus, susijusius su karių ar civilių karo bei represijų aukų palaikų ekshumacija, perkėlimu ir perlaidojimu“.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo – puiku! Bet ramybės neduoda klausimas – ar šio susitarimo laikysis Rusija?

Pasižvalgykime po sovietų karių kapines Lietuvoje – gražios, švarios, tvarkingos, prižiūrimos... O kaip su lietuvių sovietų represijų aukų kapais Rusijos teritorijoje? Paklauskite „Misija – Sibiras“ dalyvių, bendrijos „Lemtis“ narių, jau inventorizavusių apie 80 proc. lietuvių tremtinių kapaviečių, ar pavienių asmenų, po daugelio metų nuvažiavusių aplankyti savo tremties vietų. Visi jie atsakys tą patį – baigia išnykti, laikas ir gamta daro savo...

 

Turime išsaugoti paveldą

 

Bendrija „Lemtis“ savo kilnų darbą pradėjo 1989-aisiais. Nuo to laiko bendrijos nariai buvusioje SSRS teritorijoje surengė 27 ekspedicijas, rado ir inventorizavo 350 lietuvių tremtinių ir politinių kalinių kapų ir jų pėdsakų. Manoma, kad jau išnyko apie 87 proc. kapaviečių. Likusių 13 proc. kapaviečių būklė patenkinama, retai kur gera, bet dažniausiai – beišnykstančios. Jose pastatyti kryžiai yra Lietuvos kryždirbystės meno, globojamo UNESCO, dalis.

Prieš penkerius metus Antanas Sadeckas išleido knygą „Tėvyne, ilgesy miriau“. Joje užfiksuotos 1989–2000 metais 150 lietuvių tremties vietovių aplankytos kapinės ir kryžiai, liudininkų parodymai, kiti dokumentai. Tai jau trečioji knyga apie minėtos bendrijos nuveiktus prasmingus darbus. „Lemties“ nario, daugumos ekspedicijų į Sibirą vadovo, keliautojo, fotografo Gintauto Aleknos sukurti aštuoni dokumentiniai filmai, suorganizuota 240 renginių su fotoparodomis, sukaupta apie 12 tūkst. fotonuotraukų, 120 valandų filmuotos medžiagos, apie bendrijos veiklą sukurta interneto svetainė www.lemtissibiras.lt.

„Lemtis“ yra parengusi Lietuvių tremtinių ir politinių kalinių kapų ir kapaviečių bei paminklų priežiūros programą, kurios tikslas – užtikrinti Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių kapų ir kapaviečių bei jas žyminčių paminklų išsaugojimą, priežiūrą ir su šia veikla susijusios informacijos sklaidą visuomenėje bei ugdyti Lietuvos visuomenės pilietiškumą.

LR kultūros ministerija taip pat yra parengusi panašią programą, tačiau joje, anot A.Sadecko, nenumatyta skubių priemonių, gelbstinčių tremties paveldą nuo visiško išnykimo. Programa nekonkreti, joje nėra parengtos ir patvirtintos tremties paveldo objektų priežiūros metodikos ir prioritetų. „Taip prarandamas pasitikėjimas valstybinėmis institucijomis,“ – teigia A.Sadeckas.

 

Reikia dirbti konkrečius darbus

 

Iki 1999 metų „Lemties“ veikla Kultūros ministerijos nebuvo remiama, 2000–2008 metais – iš dalies finansuojama. Šiemet bendrija nesulaukė nė dalinės paramos. O juk praleisti metai – tai dešimtys prarastų kapinių. Taip pat „Lemtis“ buvo nušalinta nuo Kultūros ministerijos programos rengimo. Kartu ministerija neteko esminių, daug metų bendrijos rinktų duomenų.

Kaip žinome, Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT) jau ketverius metus rengia jaunimo ekspedicijas „Misija Sibiras“. Tai puikus projektas, tačiau nesant tremties paveldo objektų priežiūros metodikų ir prioritetų, neaiškus šių ekspedicijų tikslas.

„Jaunų žmonių dalyvavimas ekspedicijose ir aktyvi reklama sujudina dalį mūsų visuomenės, jaunimą priverčia atsisukti į mūsų tautos istoriją. Jie lietuvių tremtinių kapinėse rauna žolę, kerta krūmus ir medžius, bet žolė ir krūmai greitai atželia, medžiai užauga, o išvalytos kapinės yra paskata vietiniams gyventojams laidoti savuosius, – teigiama minėtoje „Lemties“ parengtoje programoje. – „Misija Sibiras“ per ketverius metus neišugdė savų lyderių, nesuvokė tremties paveldo esmės ir jo išsaugojimo prasmės.“

 „Lemtis“ siūlo nuveikti konkrečius darbus. Pirmiausia – bendradarbiauti su vietinės valdžios atstovais, pasirašyti sutartis, abipusius įsipareigojimus, kad būtų išsaugoti lietuvių tremtinių kapai ir kapaviečių teritorijos. Taip pat būtina aptverti kapavietes, atstatyti, restauruoti arba palikti natūraliai sunykti kryžius, antkapius ir tvoreles, atnaujinti užrašus ant kryžių.

Štai ir viskas. Ar tai daug? Priklauso nuo mūsų noro išsaugoti unikalų nacionalinį lietuvių tremties paveldą.

 

Jolita NAVICKIENĖ